Pavasaris... Jau rodos kirba pavasariškos nuotaikos, tačiau
už lango šalta, niūru, siaučia vėjai ir sniegas. Mokykloje stebiu 12-tokus
besiruošiančius egzaminam, planuojančius kur stos, ką darys, kaip gyvens. Ne
kiekvienas žino ko tikrai nori, bet beveik visi veržiasi studijuoti. Kodėl?
Todėl, kad taip priimta. Tėvai nuolat skiepija mintis, kad privalome gerai
mokytis, baigti mokyklą ir studijuoti ne būtinai tai kas patinka, bet
svarbiausia tai, kas užtikrins pajamas. Na bent jau jie taip darė. O ar jie
laimingi? Ne. Tai kodėl jie moko taip pat elgtis savo vaikus? Nes bijo, bijo
eiti prieš srovę, elgtis kitaip, bijo visuomenės nepripažinimo, juk tas
popieriukas naudingas, jis parodo ko tu vertas. Ar tikrai? Visi žinome, kad ne,
bet vis vien veržiamės studijuoti, nes taip elgiasi visi, o eiti nauju keliu
baisu, juk nežinai kaip viskas bus. Baimė, kad nepasiseks – iš kur ji? Net kai
tikrai savimi pasitikim mus iš vėžių gali išmušti artimųjų ir draugų pesimistiškas požiūris ir vardan
saugumo jausmo mes taip pat su visa mase keliausime studijuoti, nesvarbu ko,
svarbu, kad visuomenė pripažintų. Bet ar išvis yra toks dalykas kaip nesėkmė?
Juk viskas gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio. Kiekvienas
praradimas, klaida ar nesėkmė yra didžiausias mokytojas ir galbūt didžiausia laimė,
būtent tai ko Tau ir reikėjo, tik dažniausiai tai supranti kiek vėliau,
atslūgus emocijom. O mokykla... Ech, rodos, pernelyg užtęstas reikalas. Dabar
esu 11-tokė, per pamokas retai kada sužinau ką nors naudingo, nagrinėjam informaciją,
kuri yra labai pasenus, knygas, kurios yra visiškai neaktualios šių dienų
žmogui, bet ką jau padarysi, reikia mokytis pagal programą. Pamokos metu
45minutes turi išsėdėt suole, jokio kūrybiškumo, tik monotoniškas klausymas ir
rašymas. Ne kas kita, kaip laiko stumimas... Po truputį jau kuriamos naujo tipo mokyklos, laužomi standartai,
ugdomi vaikų gabumai ir kūrybiškumas, nors mus ir slopino tiek metų, tačiau ir
mes galime atkurti savąjį kūrybiškumą, pažinti iš naujo savo asmenybę ir eiti
tuo keliu kurio MES PATYS NORIME, o ne tuo kurį mum primeta kiti. Linkiu visiem
pamąstyti ir pasirinkti teisingai, utelizuokit baimę ir nerimą ir transmutuokit
šias emocijas į meilę bei tikėjimą savimi. Jūs galite viską, nepamirškite to.
Ir niekad negalvokite ką apie jus galvos kiti, žmonės visuomet šnekės, kad ir
ką darysi, visiems niekad neįtiksi. Būk savimi, skleisk meilę ir atrask tikrąjį
savo kelią.
